Sharmonas Lebby yra rašytojas ir tvarios mados stilistas, tyrinėjantis ir pranešantis apie aplinkosaugos, mados ir BIPOC bendruomenės sankirtą.
Vilna yra audinys šaltoms dienoms ir šaltoms naktims. Šis audinys yra susijęs su lauko drabužiais. Tai minkšta, puri medžiaga, dažniausiai pagaminta iš poliesterio. Pirštinės, kepurės ir šalikai yra pagaminti iš sintetinių medžiagų, vadinamų poliarine vilna.
Kaip ir bet kuris įprastas audinys, norime daugiau sužinoti apie tai, ar vilna laikoma tvaria ir kaip ji lyginama su kitais audiniais.
Iš pradžių vilna buvo sukurta kaip vilnos pakaitalas. 1981 m. amerikiečių kompanija Malden Mills (dabar Polartec) ėmėsi lyderio vaidmens kuriant šlifuoto poliesterio medžiagas. Bendradarbiaudami su Patagonia jie ir toliau gamins geresnės kokybės audinius, kurie yra lengvesni už vilną, tačiau vis tiek pasižymi savybėmis, panašiomis į gyvulinio pluošto.
Po dešimties metų atsirado dar vienas Polartec ir Patagonia bendradarbiavimas; šį kartą daugiausia dėmesio buvo skirta perdirbto plastiko butelių panaudojimui vilnai gaminti. Pirmasis audinys yra žalias, perdirbtų butelių spalvos. Šiandien prekės ženklai imasi papildomų priemonių, kad balintų arba dažytų perdirbtą poliesterio pluoštą prieš pateikdami perdirbtą poliesterio pluoštą į rinką. Dabar yra įvairių spalvų vilnos medžiagoms, pagamintoms iš po vartojimo atliekų.
Nors dažniausiai vilna gaminama iš poliesterio, techniškai ji gali būti pagaminta iš beveik bet kokio pluošto.
Panašiai kaip ir aksomas, pagrindinis poliarinio vilnos bruožas yra vilnos audinys. Norėdami sukurti pūkų ar iškilių paviršių, Malden Mills naudoja cilindrinius plieninius vielinius šepečius, kad sulaužytų audimo metu susidariusias kilpas. Tai taip pat stumia pluoštus aukštyn. Tačiau dėl šio metodo audinys gali susitraukti ir ant audinio paviršiaus susidaryti nedideli pluošto rutuliukai.
Siekiant išspręsti supylimo problemą, medžiaga iš esmės yra „skutama“, todėl audinys tampa minkštesnis ir gali ilgiau išlaikyti savo kokybę. Šiandien ta pati pagrindinė technologija naudojama vilnai gaminti.
Polietileno tereftalato lustai yra pluošto gamybos proceso pradžia. Šiukšlės išlydomos, o po to išstumiamos per diską su labai smulkiomis skylutėmis, vadinamu suktiniu.
Kai išlydytos skeveldros išeina iš skylių, jos pradeda atvėsti ir sukietėja į pluoštus. Tada pluoštai susukami ant įkaitintų ritių į didelius ryšulius, vadinamus kuodeliais, kurie vėliau ištempiami, kad susidarytų ilgesni ir stipresni pluoštai. Po tempimo per gofravimo mašiną suteikiama raukšlėta tekstūra, o po to išdžiovinama. Šiuo metu pluoštai supjaustomi coliais, panašiai kaip vilnos pluoštai.
Tada iš šių pluoštų galima pagaminti verpalus. Suspaustos ir supjaustytos kuodelės perleidžiamos per karšimo mašiną, suformuojant pluoštines virves. Tada šios sruogos tiekiamos į verpimo mašiną, kuri padaro smulkesnes sruogas ir susuka jas į rites. Po dažymo mezgimo mašina sumegzkite siūlus į audinį. Iš ten krūva susidaro perleidžiant audinį per snaudimo mašiną. Galiausiai kirpimo mašina nupjaus iškilusį paviršių, kad susidarytų vilna.
Perdirbtas PET, naudojamas vilnai gaminti, gaunamas iš perdirbtų plastikinių butelių. Po vartojimo atliekos valomos ir dezinfekuojamos. Po džiovinimo butelis susmulkinamas į mažus plastiko fragmentus ir vėl išplaunamas. Šviesesnė spalva balinama, žalias buteliukas išlieka žalias, o vėliau nudažomas iki tamsesnės spalvos. Tada atlikite tą patį procesą kaip ir originalus PET: išlydykite gabalus ir paverskite juos siūlais.
Didžiausias skirtumas tarp vilnos ir medvilnės yra tas, kad vienas pagamintas iš sintetinių pluoštų. Vilna sukurta taip, kad imituotų vilnos vilną ir išlaikytų hidrofobines bei termoizoliacines savybes, o medvilnė yra natūralesnė ir universalesnė. Tai ne tik medžiaga, bet ir pluoštas, kurį galima įausti ar megzti į bet kokios rūšies tekstilę. Iš medvilnės pluoštų galima gaminti net vilną.
Nors medvilnė kenkia aplinkai, paprastai manoma, kad ji yra tvaresnė nei tradicinė vilna. Kadangi poliesteris, sudarantis vilną, yra sintetinis, gali suirti dešimtmečius, o medvilnės biologinis skaidymasis yra daug greitesnis. Tikslus skilimo greitis priklauso nuo audinio sąlygų ir nuo to, ar tai 100 % medvilnė.
Vilna, pagaminta iš poliesterio, paprastai yra labai atsparus audinys. Pirma, poliesteris gaminamas iš naftos, iškastinio kuro ir ribotų išteklių. Kaip visi žinome, poliesterio apdorojimas eikvoja energiją ir vandenį, taip pat yra daug kenksmingų cheminių medžiagų.
Sintetinių audinių dažymo procesas taip pat turi įtakos aplinkai. Šio proceso metu ne tik sunaudojama daug vandens, bet ir išleidžiamos nuotekos, kuriose yra nesuvartotų dažiklių ir cheminių paviršinio aktyvumo medžiagų, kurios kenkia vandens organizmams.
Nors vilnoje naudojamas poliesteris nėra biologiškai skaidus, jis suyra. Tačiau šis procesas palieka mažyčius plastiko fragmentus, vadinamus mikroplastiku. Tai ne tik problema, kai audinys patenka į sąvartyną, bet ir skalbiant vilnonius drabužius. Vartotojų naudojimas, ypač drabužių skalbimas, didžiausią poveikį aplinkai daro drabužių gyvavimo ciklo metu. Manoma, kad plaunant sintetinę striukę išsiskiria apie 1174 miligramai mikropluošto.
Perdirbtos vilnos poveikis nedidelis. Perdirbto poliesterio sunaudota energija sumažėja 85%. Šiuo metu perdirbama tik 5 % PET. Kadangi poliesteris yra pirmasis pluoštas, naudojamas tekstilėje, šio procento padidinimas turės didelį poveikį mažinant energijos ir vandens naudojimą.
Kaip ir daugelis kitų dalykų, prekės ženklai ieško būdų, kaip sumažinti savo poveikį aplinkai. Tiesą sakant, Polartec vadovauja šiai tendencijai, imdamasi naujos iniciatyvos, kad jų tekstilės kolekcijas būtų galima 100 % perdirbti ir biologiškai skaidyti.
Vilna taip pat gaminama iš natūralesnių medžiagų, tokių kaip medvilnė ir kanapės. Jie ir toliau turi tas pačias savybes kaip ir techninė vilna, tačiau yra mažiau kenksmingi. Daugiau dėmesio skiriant žiedinei ekonomikai, vilnai gaminti dažniau bus naudojamos augalinės ir perdirbtos medžiagos.
Paskelbimo laikas: 2021-10-14